Nijolė Nevčesauskienė
Arvydo Baltrūno kūryboje skleidžiasi aistra ir lyrizmas, dvasingas žvilgsnis nustelbiamas emocingos kasdienybės atradimų, tapybos kalba plėtojama dinamiškai ir kontrastingai. Tapyba nuolat transformuojama nuo lyriškų realaus pasaulio vaizdinių: peizažų, portretų, natiurmortų, iki išplėtotų mitinių (biblinių) kompozicijų ciklų naratyvų, prisodrintų sakralių filosofinių prasmių ir nuotaikų. Kūrybos amplitudė nepaliaujamai švytavo tarp kompozicinių ir spalvinių priešpriešų, tarsi kelio diagramos ženklino kontrastus, inspiruojančius nuolatinę dinamiką ir kaitą. Baltrūno tapyboje spalvos nepaliauja pulsuoti kontrastus: nuo ramių, sodrių dermių iki blankių sidabriškų atspalvių ir vėl iki aštriai dramatiškų derinių. A. Baltrūno kūrybai apibūdinti tiktų moderniojo meno inovatoriaus Vasilijaus Kandinskio (1866-1944) žodžiai, kad „mene svarbu atrasti (realizuoti) proto ir širdies pusiausvyrą”. Tik šios harmoningos pusiausvyros siekis visada buvo ženklintas prieštaromis: vienu metu jis kuria, siekdamas pusiausvyros, subtiliu dvasingumu alsuojančias kompozicijas, nelauktai jas keičia komplikuotos tapybinės energijos emocingi proveržiai, o abstraktusis ekspresionizmas įprasminamas gestinės tapybos raiška su nenumaldomais spalvų ir potėpių virtuoziškais kontrastais.
Arvydas Baltrūnas gimė 1957 metais Vilniuje. 1975-1981 metais Vilniaus universitete studijavo tiksliuosius mokslus, lankė Vilniaus dailės mokyklą. Nuo 1981 metų pasukęs į dailę, įstojo į Vilniaus dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija), kurį baigė 1987 metais. Daug metų dirba pedagoginį darbą. Nuo 1988 metų dirbo Vilniaus moksleivių rūmuose. 1997-2015 metais dėstė Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykloje, nuo 2000-ųjų pradėjo dirbti Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Tapytojas yra aktyvus Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1992 metų, kuruoja parodas. 1994 metais su bendraminčiais įkūrė grupę „Ė“. Jis yra gavęs aukščiausio laipsnio valstybines stipendijas 2001 ir 2008 metais. Surengė 32 asmenines parodas, dalyvavo arti 100 bendrų parodų ir plenerų Lietuvoje ir užsienyje.
Tapybos kelio pradžia. A. Baltrūno kūrybos kelią inspiravo prieštaringas ir dramatiškas laikmetis, kvestionavęs tradicijų ir mokyklos reikšmę, inspiravęs „Lūžio kartos“ pokyčius. Sovietmečiu dailės institute įsigalėjusi reglamentuota ideologinė sistema buvo persunkta slopinimo ir dvasinio engimo, rezervuotai toleravo klasikinio modernizmo tradicijas, kategoriškai neigė radikalesnes menines individualizmo apraiškas. Devintame dešimtmetyje Vilniaus dailės institutui vadovavęs Vincentas Gečas (1974–1989) rėmėsi „sąjunginių pedagoginių programų padiktuotais meno sampratos reliktais ir nuolatiniais kūrybinės laisvės suvaržymais“ (http://www.vda.lt/lt/studiju_programos /bakalauro-studiju-programos/tapyba/tapyba-bakalauro-studijos-vilnius/tapybos-katedra). Daug kas nepakluso tokiai sistemai ir pasitraukė iš instituto (A. Šaltenis, R. Vaitiekūnas ir kt.). Tačiau ir ten likę dėstytojai sugebėjo pažadinti kūrybiškumo paieškas. A. Baltrūno tapybos mokytojas buvo nuosaikusis Vladas Karatajus (1925-2014), jautrus koloristas, skatinęs pažinti gamtos principus ir ypač akcentavęs tapybinės kalbos profesionalumo svarbą. Instituto tapybos katedroje išliko ir buvo juntama stipri Kauno meno mokyklos ir ekspresionistinės „Ars“ grupės tradicijų puoselėtojo Antano Gudaičio (1904–1989), novatoriaus koloristo Jono Švažo (1925-1976) ekspresionizmo idėjos. Eksperimentus ir individualumą akcentavo dėstytojai Augustinas Savickas (1919–2012), fovistinės pakraipos koloristas Jonas Čeponis (1926–2003). Baltrūnas žavėjosi ir jaunesnės kartos mokytojo Kosto Dereškevičiaus ryškia ironiška kūryba, išreiškusia banalios kasdienybės žavesį, imponavo Arvydas Šaltenis, Ričardas Vaitiekūnas, modernistai Anri Matisas (Henri Matisse; 1869-1954) ir Žoržas Ruo (Georges Rouault; 1871-1957) ir klasikas El Grekas (El Greko; 1541-1614), inspiravę tapybos kalbos atsinaujinimą, koloristinio tapybiškumo pranašumą, kompozicijos ir motyvo svarbą. Dailės institutą A. Baltrūnas baigė su maištingaisiais tapytojais Rimvydu Jankausku (Kampu) (1957-1993), Henriku Čerapu, Elena Balsiukaite, Aušra Andziulyje – „Lūžio kartos” atstovais, vėliau realizavusiais „Naujosios bangos” ekspresionistinį emocionalumą vietoje turinio svarbos.
Ankstyvoji tapyba (1980 -1989)
Realybė ir svajonės. Pirmieji Baltrūno kūriniai rodo siekį sintetinti formas ir racionalias struktūras, artimas postimpresionizmui. Ksaverijos Mikalauskienės ir Petro Baltrūno portretai (1980) rodo pabrėžtas figūrų, medžių formas, akcentuotą šviesą bei spalvų niuansus. Devintame dešimtmetyje tapyboje atsiranda drąsių kompozicijų, atveriančių ribines spalvų, formų, kontrastų sprendimų galimybes. Tapydamas „Dukrą su lėle” (1989), autorius nepasiduoda sentimentalumui ir energingais potėpiais konstruoja spalvingos nuotaikos vaiko figūros kompoziciją. Deformuodamas proporcijas, pabrėždamas jas kontrastais, nutapė išraiškingų natiurmortų: „Gėlių puokštė“ (1987), „Mėlynas natiurmortas su skulptūrėle“ (1988). Drąsiai ir dekoratyviai sukonstravo moterų portretus: „Raudona moteris. Rita” (1984), „Dailėtyrininkė Rasa Andriušytė” (1987), juos tapė kontrastingomis spalvomis, kompoziciniai sprendimai kažkiek primena jo mokytojus Kostą Dereškevičių ir Joną Čeponį.
Poetiškasis pasaulis. Devinto dešimtmečio pabaigoje itin kūrybingas laikotarpis pasėja įvairios stilistikos kūrybos. Atsiranda savitų poetiškos estetikos tapybos darbų. Juose vaizduojamos kasdienybės scenos interjeruose su neskubraus vyksmo sėdinčiais, gulinčiais, žaidžiančiais, besislapstančiais vaikais ir kitomis figūromis. Drobės persunktos tapybiškumo ir nostalgijos, vėliau atsiskleidusios ir kitų lietuvių tapytojų kūryboje. Šie neryškių spalvų darbai primena fovisto Anri Matiso ar Pjero Bonaro (Pierre Bonnard; 1867-1947) kūrinių ritmiką ir nuotaikas su ramiais plastinais ritmais, tačiau šaltokų spalvų paletės deriniais. Tokių darbų nebuvo daug sukurta. Jie išsiskyrė nekontrastingais siluetais, pastelinių spalvų poetiniais sprendimais, vangia judesių ritmika: „Sekmadienis. Rytas” (1989), „Sekmadienis. Vidurdienis” (1989), „Bandymas pasislėpti” (1989). Jie skleidžia švelnias ironijos užuominas ir vėliau, dešimtame dešimtmetyje, autorius nutapė dar keletą tokių paveikslų – „Moliūgas su kojomis ir mėlynas obuolys” (1994). Šios krypties neplėtojo, nors panašios subtilaus judesio, fiksuotos poetiškosios realybės sprendimus matysime vėlesniuose tapytojų Andriaus Giedrimo, Audronės Petrašiūnaitės, Vyganto Paukštės paveiksluose.
Jaunųjų menininkų kartos atstovas (1991 – 2000)
Su Nepriklausomybės atkūrimo procesais atgijo poreikis realizuoti naujas menines idėjas. Arvydas Baltrūnas šiuo laikotarpiu tapo aktyvus parodų ir įvairių akcijų dalyvis. Šis laikotarpis kritikų įvardijamas kaip „Lūžio kartos”, kai kūrėsi naujos meno grupuotės, formavosi nauji meno reiškiniai. Parodų erdves užtvindė postmodernizmo inspiruotos akcijos, performansai, hepeningai, instaliacijos, Fluxus festivaliai, nustūmę į šalį tradicines dailės rūšis, vertė atsisakyti „mirusių idėjų ir formos raiškos būdų“. Menininkai pradėjo eksperimentuoti su žmogaus kūnu, atsisakė tradicinės skulptūros, grafikos ir tapybos, pakeitė jas konceptualia ir videomeno raiška. A. Baltrūnas, neatsisakydamas tapybos ir laisvės kurti drobės plokštumoje, neatsispyrė avangardinio meno sąjūdžiui, įsiliejo į aktyvių, kūrybingų jaunų maištingų bendraminčių – kompozitorių, literatų, dailininkų – gretas. Kartu su kompozitoriais Gintaru Sodeika, Šarūnu Naku, Tomu Juzeliūnu ir kitais bendraminčiais kūrė hepeningus, dalyvavo meninėse akcijose. 1988-1989 metais organizuotuose Anykščių hepeningų festivaliuose Baltrūnas, vienas iš aktyviausių dalyvių, parodė savo originalias instaliacijas iš baltai dažytų butelių, puodų, baldų ir kt. Viena iš instaliacijų – „Horizontalus suverenitetas“ – peraugo į spontanišką hepeningą su garsu ir judesiu. Taip pat dalyvavo hepeninguose „Kūno menas“ (su Arūnu Dikčium, Gintaru Sodeika), „Biurokratinis autostopas“, Gintaro Sodeikos „Traukinio akcija“, Tomo Juzeliūno „Veteranų rytmetys“ ir kt. Reikia paminėti, kad dar 1983 metais kartu su G. Sodeika Stirnių ežere atliko fluxus dvasia persmelktą performansą „Plaustas“.
- Baltrūnas buvo aktyvus dalyvis 1992 metais Modesto Saukaičio organizuotoje Fluxus meno parodoje „Fluxus, Mačiūnas& etc.“ Lietuvos vaikų ir jaunimo meno centre. Tuomet jis surengė hepeningą „Fluxus tautinė juosta“ su magnetofono juostomis, kurios buvo žiūrovų suaustos, vėliau karpomos ir dalinamos visiems „paklausyti“. 2014 metais vienas iš projektų dar kartą buvo parodytas Jono Meko vizualiųjų menų centre.
Vėliau su grupe dailininkų: Ričardu Bartkevičiumi, Vytautu Narbutu, Marijumi Piekuru, Kęstučiu Vasiliūnu, sukūrė teminę ekspoziciją Vilniaus menininkų rūmuose „Argi ne dvylika valandų turi diena?“ O 1994 metais Kauno paveikslų galerijoje buvo surengta A. Baltrūno, R. Bartkevičiaus ir M. Piekuro paroda ir paskelbta apie menininkų grupės „Ė“ įkūrimą. Nepriklausomybės pirmaisiais metais Baltrūnas pats aktyviai dalyvauja ir pats organizuoja parodas. Kelerius metus viena po kitos sekė sėkmingos grupės „Ė” parodos Lietuvoje ir užsienyje – Vokietijoje, Skandinavijos kraštuose, kurių organizatoriumi buvo Arvydas.
Bibliniai motyvai. To meto savo paties kūrybos procesus jis įvardijo kaip dievoiešką. Tai buvo dar seniai jį dominęs kelias, kuris nebuvo itin populiarus tarp jaunųjų. Biblija su joje įamžintomis universaliomis tiesomis, šventųjų gyvenimų sukrečiančiomis vertybinėmis dramomis tapo galimybe išsakyti savo meninius kriterijus, vertybes ir prabilti savo balsu. Ir tada, ir vėliau jis teigė, kad „menas turi turėti estetinę formą, pakylėti žiūrovą, o ne versti jį išgyventi destrukciją. Menas turi vesti žiūrovą transcendencijos link. Man nėra vertingi tie meno kūriniai, kurie nori šokiruoti, bet kokia kaina nustebinti“.
Nuolat jausdamas poreikį turėti kontaktą su žiūrovu, jis liko ištikimas savo tapybos raiškai. Jo kūryboje transformavosi skirtingi žvilgsniai į pasaulį, bet pirmiausia jame vyravo vertybinis aspektas. Tuo metu, kai devinto dešimtmečio tapyboje dailininkai eksperimentuoja su tapybos faktūromis, įvairiomis netechnologiškomis medžiagomis, paveikslo plokštuma ir erdve, Baltrūnas siekia įrodyti formos, kompozicijos ir spalvų reikšmes. „Aš tapyti šia tema pradėjau, kai tai nebuvo populiaru. Net paveikslų pavadinimai buvo visai nesusiję su Biblijos siužetais. Pavyzdžiui, ne „Bėgimas į Egiptą”, o „Trise”. Dalyvavo Kaune parodose „Krikščionybė XX a. lietuvių profesionalioje dailėje” bei surengė ir savo asmeninę parodą. Kauno menininkų namuose eksponavo 12 teminių kompozicijų, inspiruotų Šventojo Rašto pasakojimų ir seniausių krikščioniškosios ikonografijos siužetų. Šios kompozicijos tapo „iš kultūros atspindžių sukurtu savitu ieškojimo metodu, meditatyvia, nostalgiška dvasinių vertybių ilgesio refleksija” (Rima Povilionytė). Biblijos siužetuose A. Baltrūnas akcentuoja kompozicijų tapybiškąją raišką emocijas ir nuotaikas perteikiančiais plastiniais linijų ir potėpių ritmais ir subtiliu sidabriškai pilkšvu koloritu. Kompozicijose dominuoja baltai melsvi, pilki figūrų siluetų kontūrai centriškose, asimetriškose, itin jautriai sudėliotose kompozicijose: „Bėgimas į Egiptą” (1989), „Figūra ir baltas debesis”, „Pasirodymas žmonėms” (1989), „Ant Taboro kalno”(1989). Tapybos plastinė išraiška minkštų ritmų, plaukianti ir emocionali, sutelkianti mąstymui ir meditacijai.
Ir vėliau, siekdamas sukurti „gerą paveikslą”, Baltrūnas konstravo idėjų kompozicijas ir stengėsi nenustelbti jų emocionalumu. Gilinimasis į amžinųjų tikėjimo ir išminties tiesų gelmes siejosi su tapybiniu „Apaštalų ciklu”, kurį pradėjo tapyti nuo 1991 metų. Tuo metu, ieškodamas galimybių išsaugoti žmogaus figūros, formos vaizdavimą, gilinosi ir į emocijų išraiškas. Dailėtyrininkė Elona Lubytė apie to meto darbus rašė: „Baltrūnas – taikus karys, ieškantis Dievo, kas būdinga lietuviui, (autoriaus moto), skaito Šventąjį Raštą. Jį nostalgiškai žavi fantastiniai gotikinių katedrų portalai, atviros renesansiškos Madonos, ant erdvaus barokinio kupolo putlūs angeliukai, apirę, „priartėję prie žemės” spalva ir forma senųjų koplytėlių „gyventojai”, Beržoro stacijos (…) ”. Šias kompozicijas jis tapo varijuodamas kontrastais, ritmu, asimetrijos, priešpastatymo principais. Bet akcentavo ir tapybiškumą: fragmentuodamas apaštalų veidus, figūrų formų dinamizmą per spalvas ir potėpius išreiškė ir ekspresyvias, jautrias dvasines struktūras: „Apaštalas II“, „Apaštalas VII“, „Apaštalas IX“, „Apaštalas XI“ (1991-1993). Šiuose paveiksluose matyti unikali koloristika, pasirinktos sidabrinės, baltos spalvų galimybės, taip išvengta barokinės dailės pompastikos, bet atsivėrė efemeriškos ir subtilios dvasinės savybės. Apie tokių spalvų reikšmę Baltrūnas sakė: „Aš ilgai ieškojau, kaip baltą spalvą padaryti dar baltesnę, intensyvesnę. Pradėjau bandyti vadinamą „sidabrinę” spalvą. Norėjosi, kad tie bibliniai siužetai tarsi švytėtų iš vidaus (…), kad skleistų emociją”.
Natiurmortai. Sidabriškos spalvos ir šviesos dermės. To meto tapybos kalbos paieškose sėkmingai sukuriami sidabriniai natiurmortai. Šie natiurmortai yra tarsi figūrinės užuominos ar neatpažinti objektai sidabriniame fone, o natiurmortas „Moliūgas su kojomis ir mėlynas obuolys“ kritikos buvo apibūdintas kaip „bandymas paversti materiją autonomiškos gyvybės ženklu, užaštrinti gyvos ir negyvos būtybės tapatumą” (Skaidra Trilupaitytė). Dažnas natiurmortų motyvas buvo alijošiai. Beje, alijošiai nuo arsininkų laikų buvo mėgstami tapytojų natiurmortų dalyviai. Juos sutinkame Henriko Čerapo, Rimanto Olšausko ir kitų tapytojų kūryboje. Tačiau A. Baltrūnui šis augalas atsiskleidžia ne tik gyvu, nepaklusniu formų ritmu ir sidabriškos spalvinės gamos bei šviesos monochromiškumu. Jam tai lyg atsakymai į keliamus būties klausimus. Vertikalios formos, išilgintos kompozicijos, išreikštos minimalistine ir subtilia kalba: „Alijošius I“, 1994, „Alijošius II“, (1994), inspiravo ir tolesnius ieškojimus šia linkme. Lietuvių tapytojai nuolat vienaip ar kitaip tokias monochrominių spalvų idėjas analizavo nuo Justino Vienožinskio (1886-1960) laikų, jas atpažįstame ir prancūzo Polio Sezano (Paul Cezanne; 1839-1906) natiurmortuose ir sidabriškuose peizažuose. A. Baltrūnas, gilindamasis į subtilius, monochrominius spalvinius derinius, išreiškė paslaptingus ir poetiškus Biblijos siužetų ir natiurmortų plastinius ryšius, tarsi buvo pasiekęs savo paties jautrumo ir poetiškumo atsivėrimus ir poetines galimybes. Vis dėlto, nesulaukęs didesnio žiūrovų susidomėjimo, nuo šios krypties nusigręžė, tapė rečiau ir tik po 2015-ųjų vėl sugrįžo. Šiai natiurmortinei ir biblinei tematikai artimos suabstraktintos kompozicijos su vienu ar dviem dominuojančiais stilizuotais simboliais: „Mėnulis virš ežero“ (1993), „Mokymas iš valties” (1991), „Pasaulio medis ir paukščiai” (1994), „Mėnulis ir ežeras I” (1993). Tai lyg lyriška improvizacija sakraliomis temomis, įtaigi ir nedaugžodžiaujanti kalba. Paradoksalu, bet Baltrūno tapyboje toks tylus poetiškumas virsta filosofiniu sakralumu, kurio autorius nuolat kratėsi dėl patoso ir pompastikos baimės. Šie kūriniai žavi atsivėrimais per tyliosios būties ženklus, mažakalbystę, neryškias spalvas, subtilaus kolorito potėpius, ramius ritmus ir poetinį simbolizmą.
“Kančios istorija” (1995-1996). Neužsibūdamas ramybės prieglobstyje sukūrė dramatišką keturiolikos paveikslų ciklą. Jį A. Baltrūnas kūrė, kaip pats sakė, įkvėptas Štutgarto bažnyčios 14 tuščių erdvių tarp langų. Ši sakralinė erdvė padiktavo plastinį paveikslų sprendimą,
minimalistiškai akcentuojant dramatiško siužeto naratyvą. Šiam tapybos žingsniui jis ruošėsi dešimt metų ir jį sukūrė, kai „tapydamas pagaliau įsivaizdavau statomą bažnyčią, kuriai galėtų tikti mano darbai”. Sąmoningai savęs nevaržydamas kanoniniais pavadinimais, autorius šiame cikle išsaugojo tradicinių stočių seką, nors įvykių seka formuojama pagal dramatinius kulminacijų akcentus. Pasirinkdamas konkretaus evangelinio fragmento plastinę ašį A. Baltrūnas pagal ją spontaniškai „lipdė” kitus elementus. Tapytojas vadovavosi plastinių tapybos formų ritmų raiška ir konkrečius krikščioniškosios ikonografinius simbolius išreiškė tapybos kalba. Apie plastinę raišką autorius sakė: „Pavyzdžiui, kryžius man – kryžmai susikertančios spalvų plokštumos. Išnyra netikėčiausios, asmeniškos asociacijos. Susipina sąmoninga atranka ir intuityvūs impulsai”. Šio ciklo išskirtinumas buvo ir paties Baltrūno pasirinktas abstraktus sakralaus meno ciklo interpretavimas. Dailės kritikai jame įžvelgė „individualių vidinių būsenų, apokaliptinių įžvalgų atšvaitus” (Rima Povilionytė). Pagaliau cikle A. Baltrūnas išreiškė ilgus metus puoselėtus įvairialypius tapybinius ieškojimus, įgyvendintus išskirtinai didelio formato drobėse, tinkamose eksponuoti didelėse salėse ir bažnyčių erdvėse. Tai buvo sudėtingas ir monumentalus užmojis. Kritikai iš karto pastebėjo ir akcentavo jo naujumą ir drąsą. Buvo teigiama, kad autorius tarsi „laužė ankstesnį savo paties ir populiarųjį dabartinio lietuvių religinio meno tabu, kad sakrali tapyba gali būti tik „prigesinta”, nuosaiki, neryški, lyriška, švelni arba vaizduojanti” (Birutė Pankūnaitė). Akivaizdu, kad šios abstrakčios intensyvaus kolorito ekspresionistinės tapybos kompozicijos su gestiškosios tapybos raiška pirmiausia buvo gilaus dramatizmo, įtampos ir tragizmo išraiška. Autoriaus tikslas buvo perteikti tragizmą ne per atpažįstamus daiktiškus pavidalus, bet per kontrastingų juodų, baltų, raudonų, oranžinių, melsvų, geltonų potėpių pluoštus ir daugiasluoksniškumą. Spalvų plokštumos, susikirtimai, formų linkiai atskleidžia ir liudija simbolines reikšmes: balta ir gelsva – Kristaus, raudona – Marijos, Jėzaus ir Šv. Petro. Per spalvas ir potėpių susikirtimus tarsi muzikos ritmais liejosi iš vienos ciklo dalies į kitą išgrynintos emocijų, kančios, mirties idėjos. Parodoje „Galerijoje XX” Panevėžyje 1998 metais Birutė Pankūnaitė citavo Barnett’ą Newman’ą: „Apnuogintas akivaizdus tapymo procesas. Intensyvi, vitališka regimo įspūdžio energija. (…) Automatišku gestu gali sukurti pasaulį.”
Iš tiesų, Baltrūnui šiuo tapybos ciklu pavyko sukurti nepakartojamos dramos paliestą pasaulį. Ciklas savo įtaiga ir paveikumu sujaudino daugelio žiūrovų ir meno kritikų širdis. 2000 m. lapkritį menotyrininkas Algis Uždavinys apie ciklą rašė: „Tai ne tik Vakarų civilizacijos kančios istorija (kurią savaip išreiškė vokiečių ekspresionistai), bet ir antlaikiškos, su konkrečiais įvykiais nesusijusios kančios paveikslas, kurį autorius estetizuoja ir paverčia asmeninių pajautų simboliu.”
Tapybos kontrastų ir emocinio išgyvenimo autentiškumą Baltrūnas dar kartą sutvirtino nutapęs ciklą „Vėjai” (1997): „Stiprus vėjas V” (1997), „Vėjas” (1997). Tačiau tai jau buvo labiau romantiškas žvilgsnis į stichijos ir pasaulio gamtos, realybės susidūrimą. Komponuojamos sūkurio formos, uždaros kompozicijos buvo tarsi pasitikrinimas šios raiškos kryptyje. Abstraktaus ekspresionizmo ir stiprus emocinio jausmo ryšys, regis, puikiai veikė ir pakluso tapytojui.
2001-2010 metai
Nugalėti baimes. Naujojo šimtmečio sandūroje A. Baltrūno tapybinės kalbos raida, regis, turėjo klostytis kaip atokvėpis po dramatiškojo „Kančios istorijos” ciklo. Tačiau, keičiantis tūkstantmečiui ir žmonėms laukiant „pasaulio pabaigos”, kraštutinių įtampų ir būsenų jausenos autoriaus nepaliko ir vėliau. Stipria kompozicine ir spalvine energija šios emocijos išsiliejo didelių formatų drobėse. A. Baltrūnas nutapo ryškų ekspresionistinį tapybos darbų ciklą „Baimės. I-IX”(2000-2012). Tapytojui atrodė, kad įvardinus egzistencines baimes bus lengviau jas įveikti. 2007 metais Vilniuje, „Arkos” dailės galerijoje, buvo atidaryta asmeninė paroda pavadinimu „Baimės nugalėjimas”. Pasitelkęs abstraktaus ekspresionizmo raišką, gesto tapybą, Baltrūnas čia pristatė tapybos kūrinius, dvelkiančius tarsi sodria ritualine iškalba. Darbuose svarbiausiomis tampa materialius pavidalus formuojančios struktūros, jų priešprieša ir galynėjimasis su kontrastingų spalvų iškrovomis. Ciklo paveiksluose tarsi grumiasi įvairūs fantasmagoriniai pavidalai, įvardinti skorpiono, omaro, juodų saulėgrąžų vardais. „Baimių” ciklą menotyrininkas Algis Uždavinys apibūdino kaip „fenomenų sprogdinimą”, tikrovės reinterpretavimą, nes autoriui rūpi išreikšti ne tik individualius jausmus, bet ir kolektyvines intuicijas arba prietarus”. Tuo ciklu tapytojas tarsi nugali mumyse slypinčius žvėris, „kurie nuolat mėgina išsiveržti į išorę pačiais įvairiausiais pavidalais.” (A. Uždavinys). Antai, kompozicijoje „Danutės omaras ir juodos saulėgrąžos” (2003) A. Baltrūnas dar kartą primena apie figūratyvo aktualumą savo kūryboje. Ne kartą dar sugrįšiantis prie figūros reikšmės, „menininkas tebesvarsto, analizuoja ir sintetina ir (…) nė vienas kelias jam neatrodo tobulas.” (Ignas Kazakevičius).
„Kančios istorijos” cikle išreiškęs kraštutinio dvasinio išgyvenimo dramatizmą Baltrūnas vėliau nesiekė to pakartoti. Tapė kupinus įtampos paveikslus, kuriems būdingas racionalumas, elegancija, bet jau be stipresnio dramatiškų emocijų krūvio. Tęsdamas ciklą „Paukštis per audrą” (1999-2002), koncentravosi į erdvės, šviesos ažūriškumą. Čia matyti susikertantys spalviniai potėpiai grakščiai elegantiški, taip tapytojas tarsi sujungė abstrakčios raiškos iliuziją ir realybės žavesį. Tapydamas gamtos stichijų, paukščio ir audros, paukščio ir laivo kompozicijas suteikia jiems daugiau erdviškumo, ažūriškumo ir rimties nuotaikų.
Vilniaus vaizdai. Šiame dešimtmetyje išsiskiria ypač subtilus impresionistinės šviesos paženklintas Vilniaus senamiesčio peizažų ciklas „Žvilgsniai į šv. Baltramiejų” (2005- 2012). Šiame cikle peizažo žanro klasikos aukštumas A. Baltrūnas atskleidė visa lietuviškos tapybos mokyklos patirtimi ir visomis tapybinės meistrystės galiomis. Vilnius atsiveria žvelgiant į Užupio panoramą, paskendusią sidabriškoje šviesoje rudenį, Vilnelės upės pakrantės mirgesius, medžių ažūruose skendinčius bažnyčių kupolus, skleidžiasi autoriaus tapybos kalba išreikšti nepakartojami trapūs jausmai. A. Baltrūnas jau pasiekė tapybinę brandą ir geba pagauti sudėtingiausias Vilniaus senamiesčio vaizdų formas, jas glaustančius šešėlius, erdvių niuansus, juos pabrėžia per įvairiausių piešinio stilių virtuoziškumą. Kaitaliodamas žiūros taškus, priartindamas ir nutolindamas objektus, tapytojas mėgaujasi tapybos proceso žavesiu ir savo meistrystės galiomis. Tai iš tiesų autentiškas, baltrūniškas Vilnius.
Tačiau kontrastų ir skirtingų emocijų raiškos troškulys nepaliaujamai A. Baltrūną verčia siekti naujų galimybių. Visą kūrybos laikotarpį A. Baltrūnas buvo žinomas ir kaip puikus piešėjas, ypač geras figūros, žmogaus akto vaizduotojas. Nerasdamas tiesioginio kelio šiems savo gebėjimams išreikšti, inspiruotas tango šokių, tiesiogiai pradėjo tapyti figūras judesyje. Nuo 2004 metų susidomėjęs tango šokių ritmais ir pats dalyvaudamas šiuose procesuose sukūrė figūrinių kompozicijų ciklą „Tango jausmas” ( 2009 – 2010). Cikle skirtingomis stiliaus raiškomis pulsuoja aistringų figūrų dominantės – nuo hiperrealistinių šokio fragmentų iki sudekoratyvintų ar beveik plakatiškų tapybos siluetų. Tapytojui tapo svarbus ne tiek kūno anatominis tikslumas, bet judesio, kaip aistros dermės, ir jausmų išraiška. Šios jausmų amplitudės pulsuoja įvairove nuo šalto „Tango jausmo III” (2009) iki liepsnojančio emocijų figūrų fakelo „Tango jausmo VI. Gavito ir Plazaola” (2010). Drobė „Tango jausmas IV” netrukus buvo parodyta ir 54-oje Venecijos bienalėje Lietuvos paviljone (2011).
2011-2018 metai
Apmąstymų laikas. Atrodo, kad Baltrūnas šiuo periodu nepaneigdamas tapybiškumo toliau tapybos priemonėmis sintetina ir abstrahuoja realybę, ieško plastinių tikrovės ir dvasinio pasaulio prasminių sąlyčio taškų, tačiau labiau gilinasi į pačią tikrovę. Profesionalumas ir meistrystė leidžia dirbti įvairiausiomis kryptimis. Išgryninamos žanrų savybės ir ypač reikšmingai atsiskleidžia peizažai ir natiurmortai. Juose išreikšta tapybinė energija jau koncentruojama daiktų ir gamtos objektų formose per šviesos reikšmes, kolorito dermes, subtilius spalvinius tonus. Ankstesniuose kūriniuose vyravęs šaltokų atspalvių koloritas dabar atgyja šiltesne tonų palete („Geltonas Šilutės tiltas”, 2013), keičiasi nuo subtiliai blankių sidabriškų tonų iki aštrių kontrastų. Šioje kaitoje formų sandūriai statiška plastika dažnai įsikomponuodavo figūrų pavidalais dinamiškai kontroversiškose kompozicijose. Šios kūrybinės dinamiškos idėjos reiškė dailininko nuostatą vengti pasikartojimų. Dailininkas yra sakęs, kad tapyti vien abstrakcijas jam atsibosta, tad jis nuolat ieško priešingų kelių. Jei ankstyviesiems natiurmortams ir peizažams būdinga autentiška, subtilių spalvinių struktūrų išraiška, tai pastarojo dešimtmečio natiurmortai akcentuoja kompozicinių formų, faktūriškumo ir subtilios šviesos raišką. Šviesos niuansai atsiskleidžia per laisvą, nesuvaržytą ir spontanišką potėpį, kuriamus savotiškus potėpių ornamentinius ritmus, įvairias jautrias spalvines interpretuotes. Spalvų skalė pulsuoja nuo grynų, atvirų iki subtiliausių niuansuočių, pabrėžiančių potėpių ritmiką. Nuolat gvildenęs matomo – nematomo pasaulio aspektus be natūros diktato kaip tapybinio suvokimo kampus ankstyvuosiuose natiurmortuose: „Alijošius I”, „Alijošius II” (1994), vėliau narsto daiktiškojo pasaulio struktūras ir jų ritmus kaip laikmečio ženklą su minimalistine raiška. Monochrominis koloritas ir santūrūs kompozicijos ritmai poetiškai užčiuopia transcendencinio pasaulio aspektus. Natiurmortai su žirklėmis, su cukrine, su žiedu – tai variacijos kasdienybės temomis, kur pasaulis dėliojamas, sluoksniuojamas meistriškai su praėjusio laiko nostalgija. „Didelė meistrystė”, – sako Aloyzas Stasiulevičius A. Baltrūno asmeninės parodos „Arkoje” atidarymo metu 2017 m.
A.Baltrūnui išlieka svarbios biblinės temos, natiurmortų, peizažų – kaip pasaulio sąrangos – suvokimas ir gvildenimas per moralės prizmę. Taip atsiveria nesustabarėjęs jautrus žvilgsnis į pasaulį, o natūrali baimė kartotis ir abejonės dėl atradimų turi ir teigiamo poveikio A. Baltrūno tapyba yra kintanti, įvairi ir turi galių dar neišnaudotiems atradimams. Jis sako: „Aš netyrinėju. Aš tapau.“ Ir, iš tiesų, nuolatinis grįžimas prie to, kas pasiekta, pasitikrinant, kas buvo, yra nuolatinės plastinių idėjų, kompozicinių struktūrų paieškos bei jų realizavimo būdai. Tai galimybės. Autoriui svarbu eksperimentuoti, kurti ne pasakojimus, o nurodyti kryptį žiūrovui matyti ir mąstyti. Kartu tai ir tikras mėgavimasis pačia tapyba – koloritu, spalvos niuansais, potėpio išraiškingumu …
Straipsnis iš katalogo „Arvydas Baltrūnas „Netyrinėju. Tapau“. Fontano kambarys, 2022.